...He he... Po šito žygio praėjo jau 3 dienos, bet tik dabar susigriebiau apie jį parašyti. Kodėl? Sesijaaaaaaa... Baisuoklė sesija: egzaminai, atsiskaitymai, referatų ir savarankiškų darbų darymas paskutinę naktį, žiopli dėstytojai nesugebantys visuose popieriuose pasirašyti ir verčantys po to jų ieškoti, ir taip toliau ir panašiai... Bet žygis buvo nepakartojamas... Buvo taip gera atsijungti nuo visos savaitės įtempto darbo...Keliavom septyniese. Susitikom prie parduotuvės užsipirkti trūkstamų kelionės "ingridientų", ir nuotykių ištroškusiais ir šypsenų kupinais veidais išžygiavom. Iki piliakalnio tenka visai nemažą kelio galą sukarti, bet tai ne tokia jau ir bėda jei eini ne žiemą...
Kadangi jau vasara, tai ir gamta ten be proto graži, viskas taip žalia žalia... Mmm... Piliakalnio vietovaizdžiai nuostabūs: eini didelio kalno viršunėje ir stebiesi visai greta, už kelių žingsnių esančiais skardžiais, o jų dugne teka upelis, greta įrengti takai ir aikštelės su laužavietėmis. Mes pasilikome viršuje, pagrindinėje piliakalnio aikštelėje. Susimetėm daiktus, šiek tiek pailsėjom ir tada kibom į darbą - juk iš kažko laužą tai reikia sukurti!
Davėsi draugai pakrūmiais, laipiojo stačiais šlaitais, bet vistiek privilko šakų ir šieno, kol aš ramiausiai sau sėdėjau ir saugojau daiktus (na, vieta juk vieša - niekad nežinai koks velnias gali ateiti)...
O laužo kūrimo procesas buvo turbūt įdomiausias. Po geros valandos kankinimosi pasibaigė vienas žiebtuvėlis, ir tik tada kažkas susizgribo kad degtukų turėjo. Na bet galiausiai pastangos nenuėjo šuniui ant uodegos ir netrukus jau plieskė didžiulė ugnis. Ir kam mes tai darėm? Ogi, kad būtų kur pasišildyt (lauke tikrai ne per šilčiausia buvo... ir dar vėjuota...), ir kad dešrelių išsikeptume - na kaip gi piknikas be dešrelių, ką? xD
Praėjo kelios valandos, prisivalgėm, prisigėrėm, prisižvengėm, prisifotografavom. Kai kas pasijuto kaip per jonines ir net per patį laužą pašokinėt sumąstė... Žodžiu, laikas prabėgo linksmai ir neįtikėtinai greitai. Galiausiai susirinkom šmutkes ir išžygiavom namo, kol dar sutemę nebuvo.
Tik va, kad pakeliui užklupo lietus. Pirma maniau: "na va, taip gerai buvo, bet viską lietus sugadint turėjo." Bet tada pajutau koks gaivus, šiltas ir malonus tas lietus - vasaros lietus... Mmm... Kaip gera jausti lašus krintančius ant veido... Netikėtai supratau, kad man patinka būti lietuje. O netrukus galėjau įsitikinti, kad tai patinka ir mano draugams. Eidami per miestą visi ėmėm šokti, džiūgauti, tarsi maži vaikai taškytis po balas. Praeiviai iš po skėčių tik kreivai žvilgčiojo susigūžę į mus, pakvaišusius dėl to, nuo ko jie kaip tik slėpėsi. O kai kurie ir šypsojosi... Galiausiai kiaurai permirkę, bet tuo be proto patenkinti, sugužėjom į vienos draugės butą. Kai kam teko net su chalatais pavaikščioti kol džiūvo kelnės...
Vakaras baigėsi smagiai - nuostabi, ir pagaliau šiek tiek padidėjusi, kompanija, kaljano dūmai, šiek tiek "velnio lašų", šviežiai iškeptas draugės pyragas, gera nuotaika - viso to užteko kad pasimirštų kvaila rutina ir iki gyvo kaulo įgrisę referatai. Į realybę padėjo sugrįžti tik galvos skausmas, parlydėjęs iki pat namų durų ir dar pabuvojęs už jų... Ką padarysi.. Visa, kas gera - kažkada baigiasi...
Kitą rytą skype (o vėliau vakare ir akis į akį) tiesiog be perstojo pypsėjo nuo "floodo"... Vyko milžiniškos dalybos vakarykščiais įspūdžiais ir nuotykiais, po to kai mes su vienu draugu išėjome. Pasirodo, kai kas pasiliko nakvoti, ir dėl to neišvengė juokingų nepatogumų. O kokių - nebepasakosiu. Telieka tai mūsų paslaptyje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą