Pain "Cynic Paradise"

Kaip ir vakar rašiau, ketinu truputį daugiau papasakoti apie paskutinįjį grupės Pain albumą "Cynic Paradise". Ką gi, kaip ir visi normalūs internautai, esu kažkiek piratė. Na jei rimtai - tai gryna piratė, prisipažystu... Beveik visas mano kompe esantis šlamštas, neskaitant paskaitų medžiagos, nuotraukų ir kelių programų bei mano rašliavų, viskas yra nelegalu... Taigi, būdama eilinė šiek tiek pirataujanti internautė, beveik viską siunčiuosi internetu, vietoj to, kad nusiprikčiau. Neišimtis ir šis grupės Pain albumas. Turėdama kelias pasirinkimo galimybes, siunčiausi kitokią albumo versiją: Pain "Cynic Paradise - Limited Edition". Na aišku, ką čia prasidėti su paprastu albumu, jei galima gauti tokį pat, tik dar su keliais "bonusais". Nieko nelaukiau ir parsisiunčiau. Taigi, štai kaip atrodo albumo viršelis: 

Pradžiai šiek tiek apie pačią grupę:

"Muzika man yra viskas. Aš turėjau dvejas skyrybas ir dar daug kito "š" vien dėl muzikos,bet ji vistiek yra pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. Aš geriau renkuosi muziką, negu ką nors kita."

Taip sako 36-erių Peter Tägtgren, muzikantas, prodiuseris ir kūrybinė grupės Pain (Švedija) galva. Jis visą gyvenimą buvo įsitraukęs į muziką, naikindamas ribas ir imdamasis ekstremalių logiškų ir nelogiškų idėjų.

Peter Tägtgren karjera prasidėjo grupėje Hypocrisy - atmospheric death metal grupėje, kurią jis įkūrė ir vadovavo. Bet 1996 metais Peter kalbėjo: "Aš supratau, kad noriu rašyti daugiau heavy metal pagrįstą muziką. Nenorėjau pakeisti Hypocrisy grupės, nes dar nemaniau, kad ji jau baigė karjerą savame stiliuje. Iš tikro galėjau leisti tam nutikti, bet kartu ir norėjau paeksperimentuoti su nauju skambesiu. Štai kodėl įkūriau Pain." (informacija paimta ir išversta iš oficialios Pain svetainės www.pain.cd)

Paskutinysis Pain albumas "Cynic Paradise" pasirodė praeitų (2008) metų rudenį - spalio 31 dieną. Dainų sąrašas:

01. I'm Going In
02. Monkey Business
03. Follow Me (feat. Anette Olzon)
04. Have A Drink On Me
05. Don't Care
06. Reach Out (And Regret)
07. Generation X
08. No One Knows
09. Live Fast - Die Young
10. Not Your Kind
11. Feed Us (feat. Anette Olzon)

Bonus CD:

12. Behind The Wheel
13. Here Is The News
14. Follow Me (Peter vox)
15. Clouds Of Extasy
16. Noone Knows

Tikriausiai nesiimsiu komentuoti kiekvienos dainos iš eilės, kadangi tai užsitestų nežmoniškai ilgai. Geriau paminėsiu man labiausiai patinkančias dainas iš šio albumo:

Pirmoji - "I'm Going In": kabina savo harmonija, nemažu tempu ir gerais rifais.

Kita patikusi daina - "Follow Me". Ko gero pati geriausia daina šiame albume, kuri beje ir paskatino parsisiųsti visą albumą. Nežinau kuo ji tokia ypatinga. Galbūt tuo, kad čia skamba unikaliausias 2008 metų duetas - prie grupės Pain prisijungė Nightwish vokalistė Annette Olzon. Duetas tikrai nepakartojamas. Nuostabi harmonija, kažkokį paslėptą kabliuką turintys žodžiai ir rifai ir kas svarbiausia - dvi puikios grupės - viskas susideda kartu ir sudaro vieną idealią dainą, kurios atrodo neįmanoma atsiklausyti. Geriausia daina aišku turi tapti hitu. Štai kodėl jai padarytas ir klipas. Nuoroda --> http://www.youtube.com/watch?v=ZRbv4O65vBo

"Have A Drink On Me" - kabina savo kitokiu, nelabai kitai Pain muzikai būdingu stiliumi. Tačiau vistiek savaip gera daina.

"Reach Out (And Regret)" bei "Generation X" - dar dvi įdomios, neįprastos, ir vistiek kažkuo užkabinančios dainos. Sunku ką ir komentuoti - tiesiog reikia paklausyti.

"Behind The Wheel" - vienas iš 5 Limited Edition "bonusų". Gera harmonija, ritminės frazės ir rifai, bei švariai girdimas Peter balsas - viskas susideda ir sukuria dainai keistą atmosferą - jautiesi tartum važiuotum kažkokiu greitkeliu. Kas dar įdomu - šioje dainoje vos išgirdusi Peter balsą kažkodėl iškart prisimenu vieną geriausių lietuvių atlikėjų - Andrių Mamontovą. Jų balsai ir būtent šitos dainos atlikimo stilius labai jau panašūs. Ką gi, norint įsitikinti - reikia paklausyti.

"Here Is The News" - dar viena nuostabi daina - "bonusas". Ne, tai ne Pain kūryba. Tiesiog Peter eilinį kartą įrodė esąs be galo talentingas. Ši daina yra senos gana gerai žinomos Electric Light Orchesta dainos "cover'is". Naujas skambesys tikriausiai dar geresnis nei originalo. Visa ta puiki harmonija labiau išryškinta elektrinėmis gitaromis, sušiuolaikinta ir šiek tiek "pasunkinta". Belieka tik paploti Peter'iui už dar vieną puikų darbą, užsileisti šią dainą visu garsu ir "headbanginti" į taktą - tik tiek dabar ir prašosi ši daina.

Apibendrinimas: visas albumas yra tikrai labai labai geras. Ko gero pats geriausias Pain albumas per visą jų istoriją (čia tik mano nuomonė...). Nors čia išskyriau tik kelias dainas, jos tik mano nuomone yra pačios geriausios. Kiekviena daina savotiškai kabinanti ir nė viena neskamba vienodai - čia didžiausias šio albumo privalumas. Na, o Peter Tägtgren galima vadinti genijumi. Jis tikrai neeilinis žmogus, ir belieka tik pasidžiaugti dar vienu jo puikiu ir tikrai gerai pavykusiu darbu.

Vertinimas: 9/10

"Here Is The News!" - inspired by PAIN song

(Groja: Pain - Follow Me)

Nagi, apie ką šiandien parašyti..? Tikriausiai norėčiau pakalbėti apie tai, kas paskutiniu metu man labiausiai aktualu - muziką. Na ji man visada būna pati aktualiausa, kad ir kur bebūčiau, bet šis laikotarpis išskirtinis. Pirmą kartą pajutau, ką reiškia groti/dainuoti rimtose grupėse, o ne šiaip kokiame mokyklos chore... Taip, mes su grupe truputį negražiai pasielgėm - netyčia pavogėm iš kitos draugų grupės dainą - tiesiog iš nežinojimo... Sąžinė kažkiek užgraužė... O dar kai vienas iš tos grupės narių pradėjo abejoti ar jie iš viso bandys dar bent kartą sugroti artimiausiame koncerte... Nesusilaikiau nepasisiūliusi: "Jei tik dėl to, kad neturit vokalo, negrojat koncerte (praleidžiat tokį malonumą), tai jei norit aš galiu padėt..." Jooo... Prisišnekėjau. Šita grupė taip rimtai į tai pažiūrėjo, kad galiausiai ir man pasidarė nebejuokinga. Iš tiesų man pasidarė netgi labai įdomu - turiu progą išbandyti save kitokioje aplinkoje, kitoje atmosferoje. Ir tiesą sakant nė trupučio nesigailiu dėl savo žodžių, esu netgi labai patenkinta tuo ką dabar darau. Tikrai, man tai nemažas išbandymas - čia ne šiaip kokių naujokėlių grupė, kokia vis dar galiu vadinti savąją.

(Groja: Pain - Behind The Wheel)

Mokytis krūvą naujų dainų ir galbūt bandyti tapti geresne atlikėja nei buvusioji prieš mane - gana nemenkas iššūkis. Juo labiau kai nesi jos nei matęs nei girdėjęs - tik žinai, kad tokia egzistavo. Prisipažinsiu, prieš pirmą susitikimą su grupe buvau tokiame strese, kokio net prieš egzaminus nebūdavo... Jaučiausi tartum eidama į kokią perklausą ar atranką... Na bet kol kas, vos po dviejų repeticijų atrodo viskas klostosi gana gerai. Galbūt manęs neištiks Annettės Olzon iš Nightwish likimas - vieni ją garbina, o kiti peikia lygindami su Tarja Turunen, kuri jų manymu vistiek geresnė... Na bet kaip yra - taip yra. Buvo viena vokalistė, dabar kita. Mano situacija, kurioje atsidūriau - gana panaši...

(Groja: Pain - Here Is The News)

Na, bet grupė rodos teigiamai priima mane, naujokėlę. Aišku, laukia didžiulių pastangų reikalausiantis darbas su savo balsu, kadangi nesu kokia profesionalė, solinę taip pavadinkim - "karjerą" - pradėjau laaaaabai neseniai. Tačiau gaunu puikios praktikos - su kiekviena diena, kiekviena repeticija (o jų su šita grupe buvo vos 2 ir tos pačios dvi dienas iš eilės) skambesys vis gerėja. Jaučiasi tobulėjimas, stūmimasis į priekį. Manau priešaky laukia gera ateitis - jei tik tam kas nors nepastos kelio...

(Groja: Pain - I'm Going In)

Beje, puiki naujiena. Su savąja grupe, o tiksliau su vienu iš jos narių, šiandien sukūrėm dainą! Aišku ją dar reikia stipriai apšlifuoti, normaliai išmokti melodiją, grojimą. Bet vis šis tas - judam į priekį, neapsistojam vien ties "coveriais". Pirmasis ją išgirdęs pašalinis žmogus įvertino labai gerai. Be to planuojam greitu laiku sukurpti ir dar vieną dainelę. Manykim, kad ji bus tokia pat pasisekusi kaip ir ši, o gal net dar geresnė ir dar labiau kabinanti. Ką gi - turėsim ką sugroti ir per dar kitą ateinatį, specialiai savai  kūrybai skirtą koncertą!

P.S. Pakutinėmis dienomis mano nuotaiką kuria Pain paskutinis albumas "Cynic Paradise", kuris beje duoda ir nemažai įkvėpimo savai kūrybai. Galbūt kurią artimiausią dieną apie jį papasakosiu daug daugiau, nes tai tikrai labai geras albumas!

Sausio virusiukai...

...Turbūt nėra nieko šlykštesnio kaip Sausio mėnuo... Na, nebent šlykštus Sausio mėnuo kartu su dar šlykštesnėmis virusinėmis ligomis... Nosis varva kaip neužsuktas vandens čiaupas ir skauda nuo nuolatinio trynimo į nosinę - rodos, nors imk ir susigrūsk tą popierinę nosinaitę ir sėdėk sau laimingas, kaip koks ponas Bynas paveikslų galerijoje... Gerklė su visais limfmazgiais tinsta, burksta ir perši, jokie jau net šlykščiai saldūs vaistai nebepadeda, nebent sukelia dar bjauresnių šalutinių poveikių, pvz., seilėtekis - pasijunti kaip šuo karštą vasaros dieną... Tik, kad iki vasaros dar pusė metų... Tokiu atveju lieka kliautis liaudies išmintimi ir medicina: žolelių arbatos, medus ir daug vitamino C, garų inhaliacijos, vonelės kojoms ir panašūs dalykėliai. Kol kas padeda, matysim kas bus toliau...

Ačiū Jums, Draugai!

...Gyvenimas būna suknistas. Tačiau šiandien vėl prisiminiau, kaip gera pabūti draugų kompanijoje... Kaip jau tampa įprasta, kiekvieną penktadienį visi susirenkame ir einame "pasitrainioti" po miestą. Oj buvo linksma. Ėjome miesto gatvėmis, juokavome, dainavom kokias tik prisiminėm dainas - įvyko visiškas atotrūkis nuo slegiančios kasdienybės. Neprisimenu tokio linksmo vakaro. Kiekvienas susitikimas su draugais būna vis kažkuo išskirtinis, vis kažkoks naujas ir nepamirštamas. Nors atrodo kas kartą darome beveik tą patį: susirenkame, nusiperkame šio to geriamo ar negeriamo, ir keliaujame kažkur - tai į parkelį, tai į senąjį miesto parką - tiksliau jame esančią betonuotą aikštelę, tai į miesto centrą, tai dar kur. Atrodo viskas tas pats, tačiau kas kartą vakaras tampa kažkuo ypatingas. Ir nesvarbu, kad ir vėl skauda kojos, kad vėl grįžus namo vos neaprėkė mama. Svarbu tai, kad ir vėl turėjau galimybę pabūti su žmonėmis, kurie man suteikia džiaugsmo gyvenime ir bent kiek jį praskaidrina. Ačiū Jums, mano mielieji draugai! Džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado tokie draugai, kaip Jūs! Ačiū, kad esat! :*

"The One". Ne, tai ne Meilė...

Groja: Volbeat - I Only Wanna Be With You

Nagi, panagrinėkim dainą!

"I don't know what it is that makes me love you so / I only knew I never want to let you go..." Gražūs dainos žodžiai. Tik gaila, kad pati tokios dainos negaliu niekam paskirti... Nėra kam tokių žodžių sudainuoti... Tačiau štai ką galėčiau dažniau kažkam pasakyti: "Cause you started something, oh can't you see / And ever since we met you've had a hold on me..." Yeah, that little thingy is called "crush". Ne, tai ne Meilė. Šiaip, tai įdomus dalykas. Sėdi vienas sau, galvoji, koks liūdnas ir neįdomus gyvenimas, ir staiga, tartum koks pasirodęs meteoras tamsioje nakty, šauna mintis, kad va - būtent tas kažkoks žmogus, vienas iš daugelio aplinkinių, kurie tau galbūt tiesiog praskaidrina nuotaiką, neleidžia nuobodžiauti, yra kažkuo ypatingas... Kažkas daugiau... Pasijunti labai keistai, tiesą sakant. O dar keisčiau - jei to žmogaus beveik arba visiškai nepažysti! Bet tai geras jausmas, ir dažniausiai priverčia šypsotis, kai pagalvoji apie tą žmogų. Kodėl taip yra? Kažin ar gali kas nors paaiškinti... Ne, tikrai, tai ne Meilė. Meilė turėtų būti daug kartų stipresnis ir gilesnis jausmas, ir, toks kurį, kaip sako, beveik neįmanoma išrauti iš širdies. Naaah, "crush" is something small but beautiful. Kažkas panašaus, kaip kad mažytis pūkuotas mielas kačiukas. Kas dar tokio įdomaus? Šis jausmas gali gana ilgai nepalikti ramybėje. Kai šitai supranti, kai pagauni save tokioje situacijoje, kaip kad rašiau aukščiau, ta mintis, rodos, persekioja visur, kur begali. Baisiausa būna tada, kai "The One" yra žmogus, kurio galbūt nemėgsti. Nors dažniau tai nutinka netyčia, tarp galbūt naujų pažystamų, ar tiesiog porą kartų kontaktavus akimis ir panašiai. Taip, ta mintis nepalieka ramybėje. Labai keista? Atrodo turėtų būti viskas gerai? Bet tokioje situacijoje žmogus pradedi visko prisigalvoti, kas, beje, kartais ima mušti iš vėžių, o YPAČ susitikus su "The One"! Kad ir draugų būryje. Vistiek jautiesi visai kitaip, nei ankščiau. Nebe tomis akimis matai tą žmogų. Tuo metu baisiausia išsiduoti, kad su tavimi kažkas vyksta, baisu, kad kiti gali kažką įtarti, o kaip dažniausiai būna - mes tikrai to nenorim. Ir nežinia kodėl. Tas pojūtis būna kažkas panašaus į gėdą sudėjus su noriu-negaliu... "I just want to be beside you everywhere / As long as we're together honey I don't care..." Tai irgi labai susiję. Taip, toks pojūtis irgi atsiranda. Atrodo, nori kuo dažniau tą žmogų matyti, lyg tai bent kiek kažką keistų. Man rodos, kad šis pojūtis yra gana įdomus tuo, kad butent dažniau matant savąjį "The One", tu bandai išsiaiškinti, ką iš tikro šis žmogus tau reiškia. Taip, iš tikro tai padeda susivokti, susigaudyti savy, nors nežinia kiek bukų situacijų gali ištikti, kol tai neįvyko... Anyway, "crush" is a good thing. Kuo jų daugiau - tuo geriau. Bent jau kol esi vienas... :)

Naktinis žygis į piliakalnį...

...Na taip... Sumąstėm. Negana vakarykščio sniego mūšio - na jo ne visiems kliuvo - šiandien vėl atradom progą išeit... Žmonių buvo mažiau, artėjant prie piliakalnio - dar labiau sumažėjo. Kai kas nesiryžo toliau keliauti. Likom šešiese. Na ir gerai. Užtat kokių nuotykių patyrėm... :D Viena reiškia su kerzais naktį eiti į žinomą vietovę, bet visai kas kita - su kerzais naktį klaidžioti užmiesčio gatvėmis, po to pusnynais, vien tik tam kad pasiektum tą "išsvajotą" piliakalnį. Kaip aš kapanodamasi paskutinius žingsnius draugams sakiau: "...ir viskas tik tam, kad išgertume po vieną bonkę ir grįžtume atgal..." :D Na, gal ir juokinga, bet grįžkim prie temos. Taigi, užkopėm į tą piliakalnį, pabuvojom, paplepėjom, netgi pašokom telefonu leidžiamos muzikos ir už ~ šimto metrų ūžiančių atomobilių fone. Jau tada visiems zyziau, kad skauda kojas... Nelabai kas klausėsi, bet kai išgirdo - nusprendė sutrumpinti kelią.... O tada ir prasidėjo linksmybės. Nužygiavom gal puskilometrį iki vietelės, kur reikėjo peršokti kažkokį patvinusį melioracijos griovį... Kažkas išbandė pirmą žingsnį - įsmuko iki kelių... Kitas drąsuolis nusprendė vistiek šoksiąs net nepatikrinęs kito "kranto". Baigėsi panašiai - išlipo sausas, tik viena koja smuko kaip reikalas... Mes su broliu iškart atsisakėm šios "išganingos" minties. Apsisukom atgal ir pasiaukojančiai ėmėm žygiuoti tą patį puskilometrį atgal į piliakalnį... Bėda ta, kad po to nuo kalno iki kelio reikėjo sukarti dar nemažą galą per pusnynus... O po to dar tokį pat galą atgal miesto link... Beveik priėję miestą pamatėm didžiuosius šokinėtojus, laukiančius mūsų greta tilto per upę. Na, gal ir juokinga, bet bent jau neteks plauti kelnių ir džiovinti batų - gana ir vakarykščių žaidynių... :D Grįžę šiaip netaip nužygiavom į miesto parką. Pajutau palengvėjimą atsisėdusi ant apsingtos betonuotos aikštelės krašto - kojas bebrotiškai maudė. Bet vis dėl to buvo linksma. Šitą žygį galima pakartoti. Su mielu noru! Bet tik tada, kai nereikės vilkti porą kilogramų sveriančios "tašės", eiti "apsikūmavus" vos ne kailiniais vien tam, kad nesušaltum, ir galiausiai - kai nebus iki kelių prisnigtų pusnų. Visgi tokį kelią sukarti brendant su sunkiais kerzais per pusnynus ne menkas iššūkis. Ir viskas tik dėl vienos "bonkės"...

Nuostabi diena!

...Kaip retai būna tokių dienų... Šiandien tiek daug įvyko, kad sunku žodžiais benupasakoti. Rytas buvo neįdomus. Nedidelius stresus prieš egzaminą ir po jo, greitai išblaškė kita veikla. Kaip ir kiekvieną penktadienį su grupe susirinkome repetuoti. Kuo šis įvykis ypatingas? Visi - tiksliau ~80% žmonių - atėjome kiaurai permirkusiais batais. Bet čia jokios bėdos. Įdomumas prasidėjo po repeticijos... Sumąstėm pasikviesti dar "porą" draugų, iš kurių vėliau susidarė ~ 20 žmonių būrys, ir "pasitrainioti" po miestą. Och... Tokio vakaro seniai neturėjau.  Permirkusiais batais lakstėm po pusnynus, svaidėm sniego gniūžtes. Nors vakaras vėlyvas, tačiau oras buvo puikus, kompanija - nepakartojama, danguje aukštai švietė pilnas mėnulis, ir visiems buvo nusispjaut į šlapias kojines ir šąlančias kojas ar rankas. Būdami nuostabaus grožio gamtoje - dideliame parke, ant kalno, nuo kurio atsiveria išraiškingi Minijos upės vingiai ir didžiulis slėnis - mes, užmiršę viską aplinkui, pasidavėm į tą linksmą sūkurį, kuris privertė vėl pasijusti laimingiems šiame niūriame, blogybių perpildytame pasaulyje. Šąlančias galūnes ir nuo spaudžiančio šaltuko degančius skruostus šildė plačios šypsenos draugų veiduose. Žmogui daugiau nieko nereikia. Užtenka draugiškumo bei geros nuotaikos ir tokie įsimintini vakarai tampa nepakartojamais...

Tobula žudikė

...Graži stichija. Kokie skirtingi ir, rodos, nesuderinami, tačiau labai prasmingi žodžiai. Nors, atrodo, kaip gali stichija būti graži? Stichija tai kažkas negero, kažkas baisaus - juk tokios asociacijos kyla ištarus šį žodį? Galbūt tropinė audra ir išvartyti medžiai? Tamsus mėlynas dangus besisvaidantis akinančiais žaibais? Viesulas ir tornadas? Sniego lavina ar purvo nuošliauža? Raudona svilinančia lava ir pelenais besispjaudantis vulkanas? Niokojantis potvynis, o gal netgi viską griaunantis cunamis iškyla prieš akis vos pagalvojus apie šį žodį? O tada paklausiu: kas yra grožis? Ar gražu tik tai, kas mums malonu akiai? Ar gražu tik tai, kas gera ir taiku? Nevisada - atsakysiu. Galbūt paprieštarausiu savo pačios vakar ir anksčiau išsakytiems žodžiams: "juk sniegas toks gražus. Atrodo nieko negali būti gražiau už šį nuostabų baltą, bet šaltą dalykėlį." Štai jums ir atsakymas. Kokia stipri griaunanti jėga slypi po šiuo nuostabiu "veidu"... Griaunanti ne pastatus, ne medžius ar ką kita materialaus. Ši jėga griauna žmonių gyvenimus. Kad ir kaip būtų malonu vaikštinėti baltu pūku padengtais parko takeliais tarp baltų apšarmojusių medžių, vistiek nelieki abejingas išgirdęs, kokias nelaimes sukelia tas pats nelemtas gražuolis sniegas. Neveltui kartais sakoma, kad grožis ir žudo. Sniegas - graži stichija ir... "Tobula žudikė"...

Šiandien pusto...

...Šį rytą pabudau su saule. Pasitrynusi mieguistas akis, vis dar ritinėdamasi lovoje pažvelgiau pro langą. Žydrame danguje skaisčiai švietė saulė. Prisislinkusi arčiau lango nužvelgiau kiemą, apsnigusius stogus, medžius, automobilius ir gatvę. Atrodo niekas nepasikeitė nuo vakar - ta pati baltuma, tik šykart akinančiai spindinti saulės šiesoje - tartum sidabro karalystė. Staiga nuo mano namo stogo pažiro tūkstančiai snaigių. Lėkdamos pro langą jos taip pat skaisčiai spindėjo. Atgavusi kvapą nuo šio grožio, tik dabar pastebėjau priešais mano langą besiblaškančią pušį, nuo šakų purtančią visą tą storą sniego sluoksnį. Nuo gretimo pastato stogo taip pat pakilo tūkstančiai snaigių ir sniego kąsnių. Visus juos nešė stiprus vėjo gūsis. Kyla pūga pamaniau. Sunku patikėti: dar vakar nebuvo nė menkiausio vėjelio, tik kaulus laužantis šaltis. O šiandien didžiuliai vėjo šuorai, pustydami sniegą jau griauna tą nuostabią sidabro karalystę... Kaip greitai viskas keičiasi... Netrukus ir tos sniego pusnys praras savo grožį, neliks spindesio. Viskas ištirps taip, kaip tirpsta tie pusės metro ilgio varvekliai ant gretimo namo stogo. Bet, kol šiandien pusto, galbūt vėjas tik dar labiau pagražins sniego karalystę. Pusnynai įgaus kitokias formas, ir medžiams nebebus taip sunku išlaikyti milžinišką sniego svorį. Gaila tik paukštelių... Na kur tos vargšės zylutės tokiose pusnyse gali maisto susirasti? Dabar pat einu sutrupinsiu duonos ir pažersiu sode - tegul lesa, o pavasarį atsidėkodamos pačiulbės linksmą dainelę tiesiai man po langu...

Baltų pusnynų ir sidabrinių varveklių karalystė

...Ach, žiema žiemužė... Šiandien vaikštinėdama lauke stebėjau aplinką. Viskas aplink balta balta. Mažesnio ūgio augalėliai pasislėpę pusnyse, į kurias gali net iki kelių bristi. Namų pastogėse žiba pusės metro ilgio varvekliai. Medžiai sustingę, apšarmoję. Gražiausiai atrodė sena pušis kieme. Jos žemutinės šakos nuo storo sniego sluoksnio svorio nusvirusios iki pažemės. Kieme šalčio malonumais mėgavosi vaikai: lipdė besmegenius, važinėjosi rogutėmis, žaidė sniego mūšį, kuriame sudalyvavo netgi šuniukas - beje, dėl savo storo kudloto kailio puikiai tinkantis nuo mašinos langų nuvalyti sniegą. Žiūrėdama į juos nejučia pati prisiminiau, kaip būdama tokio pat amžiaus dūkdavau su kiemo draugais. Ir kodėl žmogus tik būdamas vyresnis supranti, kaip tada būdavo linksma? Kodėl tik dabar pagalvoji: ir kaip gi jiems nešalta? Lauke net -18 laipsnių speigas! Pati pajutusi nemaloniai šąlančias rankas - tiesą sakant jos taip stiro, kad rodės nagai atsilups - ir be perstojo varvančią nosį nuskubėjau į šiltus namus. Užsikaičiau arbatos ir su garuojančiu puodeliu atsisėdau prie lango šildytis. Taip... Žiemą gerai... Nepaisant sąnarius stingdančio šaltuko, nevalytų slidžių kelių ir takelių, nepaisant milžiniškų sąskaitų už šildymą - žiemą vistiek gerai. Spindintis baltas gamtos grožis atperka viską...

Dovana

...Kiekviena diena turi duoti kažką naujo. Ką man padovanojo ši diena? Ji man padovanojo nuostabią baltą pasaką. Prisėdau prie lango ir pažvelgiau pro jį. Tuščia naktinė gatvė apšviesta oranžinio žibinto. O sustingusiame ore baltos snaigės šoka nuostabų šokį. Žvelgiu į jas, lengvas tartum pūkeliai besisupantys vėjyje valso ritmu. Abipus gatvės ilsisi pabalę medžiai. Ak, koks nuostabus žiemos nakties peizažas! Tyliai praveriu langą ir pajuntu į veidą plūstelint šalčio gūsį. Įkvepiu to gaivaus oro gurkšnį ir užsimerkiu. Spengianti tyla ir ramuma užlieja kūną. Štai ką man padovanojo ši diena...