...Ach, žiema žiemužė... Šiandien vaikštinėdama lauke stebėjau aplinką. Viskas aplink balta balta. Mažesnio ūgio augalėliai pasislėpę pusnyse, į kurias gali net iki kelių bristi. Namų pastogėse žiba pusės metro ilgio varvekliai. Medžiai sustingę, apšarmoję. Gražiausiai atrodė sena pušis kieme. Jos žemutinės šakos nuo storo sniego sluoksnio svorio nusvirusios iki pažemės. Kieme šalčio malonumais mėgavosi vaikai: lipdė besmegenius, važinėjosi rogutėmis, žaidė sniego mūšį, kuriame sudalyvavo netgi šuniukas - beje, dėl savo storo kudloto kailio puikiai tinkantis nuo mašinos langų nuvalyti sniegą. Žiūrėdama į juos nejučia pati prisiminiau, kaip būdama tokio pat amžiaus dūkdavau su kiemo draugais. Ir kodėl žmogus tik būdamas vyresnis supranti, kaip tada būdavo linksma? Kodėl tik dabar pagalvoji: ir kaip gi jiems nešalta? Lauke net -18 laipsnių speigas! Pati pajutusi nemaloniai šąlančias rankas - tiesą sakant jos taip stiro, kad rodės nagai atsilups - ir be perstojo varvančią nosį nuskubėjau į šiltus namus. Užsikaičiau arbatos ir su garuojančiu puodeliu atsisėdau prie lango šildytis. Taip... Žiemą gerai... Nepaisant sąnarius stingdančio šaltuko, nevalytų slidžių kelių ir takelių, nepaisant milžiniškų sąskaitų už šildymą - žiemą vistiek gerai. Spindintis baltas gamtos grožis atperka viską...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą