...Graži stichija. Kokie skirtingi ir, rodos, nesuderinami, tačiau labai prasmingi žodžiai. Nors, atrodo, kaip gali stichija būti graži? Stichija tai kažkas negero, kažkas baisaus - juk tokios asociacijos kyla ištarus šį žodį? Galbūt tropinė audra ir išvartyti medžiai? Tamsus mėlynas dangus besisvaidantis akinančiais žaibais? Viesulas ir tornadas? Sniego lavina ar purvo nuošliauža? Raudona svilinančia lava ir pelenais besispjaudantis vulkanas? Niokojantis potvynis, o gal netgi viską griaunantis cunamis iškyla prieš akis vos pagalvojus apie šį žodį? O tada paklausiu: kas yra grožis? Ar gražu tik tai, kas mums malonu akiai? Ar gražu tik tai, kas gera ir taiku? Nevisada - atsakysiu. Galbūt paprieštarausiu savo pačios vakar ir anksčiau išsakytiems žodžiams: "juk sniegas toks gražus. Atrodo nieko negali būti gražiau už šį nuostabų baltą, bet šaltą dalykėlį." Štai jums ir atsakymas. Kokia stipri griaunanti jėga slypi po šiuo nuostabiu "veidu"... Griaunanti ne pastatus, ne medžius ar ką kita materialaus. Ši jėga griauna žmonių gyvenimus. Kad ir kaip būtų malonu vaikštinėti baltu pūku padengtais parko takeliais tarp baltų apšarmojusių medžių, vistiek nelieki abejingas išgirdęs, kokias nelaimes sukelia tas pats nelemtas gražuolis sniegas. Neveltui kartais sakoma, kad grožis ir žudo. Sniegas - graži stichija ir... "Tobula žudikė"...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą