...Na taip... Sumąstėm. Negana vakarykščio sniego mūšio - na jo ne visiems kliuvo - šiandien vėl atradom progą išeit... Žmonių buvo mažiau, artėjant prie piliakalnio - dar labiau sumažėjo. Kai kas nesiryžo toliau keliauti. Likom šešiese. Na ir gerai. Užtat kokių nuotykių patyrėm... :D Viena reiškia su kerzais naktį eiti į žinomą vietovę, bet visai kas kita - su kerzais naktį klaidžioti užmiesčio gatvėmis, po to pusnynais, vien tik tam kad pasiektum tą "išsvajotą" piliakalnį. Kaip aš kapanodamasi paskutinius žingsnius draugams sakiau: "...ir viskas tik tam, kad išgertume po vieną bonkę ir grįžtume atgal..." :D Na, gal ir juokinga, bet grįžkim prie temos. Taigi, užkopėm į tą piliakalnį, pabuvojom, paplepėjom, netgi pašokom telefonu leidžiamos muzikos ir už ~ šimto metrų ūžiančių atomobilių fone. Jau tada visiems zyziau, kad skauda kojas... Nelabai kas klausėsi, bet kai išgirdo - nusprendė sutrumpinti kelią.... O tada ir prasidėjo linksmybės. Nužygiavom gal puskilometrį iki vietelės, kur reikėjo peršokti kažkokį patvinusį melioracijos griovį... Kažkas išbandė pirmą žingsnį - įsmuko iki kelių... Kitas drąsuolis nusprendė vistiek šoksiąs net nepatikrinęs kito "kranto". Baigėsi panašiai - išlipo sausas, tik viena koja smuko kaip reikalas... Mes su broliu iškart atsisakėm šios "išganingos" minties. Apsisukom atgal ir pasiaukojančiai ėmėm žygiuoti tą patį puskilometrį atgal į piliakalnį... Bėda ta, kad po to nuo kalno iki kelio reikėjo sukarti dar nemažą galą per pusnynus... O po to dar tokį pat galą atgal miesto link... Beveik priėję miestą pamatėm didžiuosius šokinėtojus, laukiančius mūsų greta tilto per upę. Na, gal ir juokinga, bet bent jau neteks plauti kelnių ir džiovinti batų - gana ir vakarykščių žaidynių... :D Grįžę šiaip netaip nužygiavom į miesto parką. Pajutau palengvėjimą atsisėdusi ant apsingtos betonuotos aikštelės krašto - kojas bebrotiškai maudė. Bet vis dėl to buvo linksma. Šitą žygį galima pakartoti. Su mielu noru! Bet tik tada, kai nereikės vilkti porą kilogramų sveriančios "tašės", eiti "apsikūmavus" vos ne kailiniais vien tam, kad nesušaltum, ir galiausiai - kai nebus iki kelių prisnigtų pusnų. Visgi tokį kelią sukarti brendant su sunkiais kerzais per pusnynus ne menkas iššūkis. Ir viskas tik dėl vienos "bonkės"...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą