...Kaip retai būna tokių dienų... Šiandien tiek daug įvyko, kad sunku žodžiais benupasakoti. Rytas buvo neįdomus. Nedidelius stresus prieš egzaminą ir po jo, greitai išblaškė kita veikla. Kaip ir kiekvieną penktadienį su grupe susirinkome repetuoti. Kuo šis įvykis ypatingas? Visi - tiksliau ~80% žmonių - atėjome kiaurai permirkusiais batais. Bet čia jokios bėdos. Įdomumas prasidėjo po repeticijos... Sumąstėm pasikviesti dar "porą" draugų, iš kurių vėliau susidarė ~ 20 žmonių būrys, ir "pasitrainioti" po miestą. Och... Tokio vakaro seniai neturėjau. Permirkusiais batais lakstėm po pusnynus, svaidėm sniego gniūžtes. Nors vakaras vėlyvas, tačiau oras buvo puikus, kompanija - nepakartojama, danguje aukštai švietė pilnas mėnulis, ir visiems buvo nusispjaut į šlapias kojines ir šąlančias kojas ar rankas. Būdami nuostabaus grožio gamtoje - dideliame parke, ant kalno, nuo kurio atsiveria išraiškingi Minijos upės vingiai ir didžiulis slėnis - mes, užmiršę viską aplinkui, pasidavėm į tą linksmą sūkurį, kuris privertė vėl pasijusti laimingiems šiame niūriame, blogybių perpildytame pasaulyje. Šąlančias galūnes ir nuo spaudžiančio šaltuko degančius skruostus šildė plačios šypsenos draugų veiduose. Žmogui daugiau nieko nereikia. Užtenka draugiškumo bei geros nuotaikos ir tokie įsimintini vakarai tampa nepakartojamais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą