...Šį rytą pabudau su saule. Pasitrynusi mieguistas akis, vis dar ritinėdamasi lovoje pažvelgiau pro langą. Žydrame danguje skaisčiai švietė saulė. Prisislinkusi arčiau lango nužvelgiau kiemą, apsnigusius stogus, medžius, automobilius ir gatvę. Atrodo niekas nepasikeitė nuo vakar - ta pati baltuma, tik šykart akinančiai spindinti saulės šiesoje - tartum sidabro karalystė. Staiga nuo mano namo stogo pažiro tūkstančiai snaigių. Lėkdamos pro langą jos taip pat skaisčiai spindėjo. Atgavusi kvapą nuo šio grožio, tik dabar pastebėjau priešais mano langą besiblaškančią pušį, nuo šakų purtančią visą tą storą sniego sluoksnį. Nuo gretimo pastato stogo taip pat pakilo tūkstančiai snaigių ir sniego kąsnių. Visus juos nešė stiprus vėjo gūsis. Kyla pūga pamaniau. Sunku patikėti: dar vakar nebuvo nė menkiausio vėjelio, tik kaulus laužantis šaltis. O šiandien didžiuliai vėjo šuorai, pustydami sniegą jau griauna tą nuostabią sidabro karalystę... Kaip greitai viskas keičiasi... Netrukus ir tos sniego pusnys praras savo grožį, neliks spindesio. Viskas ištirps taip, kaip tirpsta tie pusės metro ilgio varvekliai ant gretimo namo stogo. Bet, kol šiandien pusto, galbūt vėjas tik dar labiau pagražins sniego karalystę. Pusnynai įgaus kitokias formas, ir medžiams nebebus taip sunku išlaikyti milžinišką sniego svorį. Gaila tik paukštelių... Na kur tos vargšės zylutės tokiose pusnyse gali maisto susirasti? Dabar pat einu sutrupinsiu duonos ir pažersiu sode - tegul lesa, o pavasarį atsidėkodamos pačiulbės linksmą dainelę tiesiai man po langu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą