Vampire Movies Marathon!

Macabre apearance...Pale skin...Deep dark eyes...Cold...Blood...

Šį kartą mano tekstas kitoks... Raudonas... Ir toks jis bus tol, kol čia pasakosiu apie nakties padarus, kurie kažkodėl mane be proto traukia... Nori nenori prikausto dėmesį vos išgirdus tą žodį... Vampyras...

Kuo gi ypatingos šios būtybės? Iš vienos pusės - tai pribloškiamo, tiesiog žudančio grožio, amžino gyvenimo, greičio ir jėgos įsikūnijimas. Iš kitos - tai bebaimis, šaltakraujis, žiaurus žudikas, kraugerys... Jie manipuliuoja mūsų vaizduote... Pacituosiu Godsmack dainos "Vampires" žodžius:

"Few creatures of the night have captured our imagination like vampires... And what dark parts of our psyche are aroused and captivated by the legends of the undead..."

Išversiu: "Nedaugelis nakties būtybių užgrobė mūsų vaizduotę kaip vampyrai... Kokios tamsios mūsų psichikos dalys yra sužadintos ir sužavėtos šių legendinių "nemirėlių"..."

Veikia kažkokia nežemiška jėga, kuri taip patraukia ir sužavi šiomis būtybėmis. Kodėl aš rašau būtent apie juos? Nes nusprendžiau pasidaryti filmų apie vampyrus maratoną. Kodėl filmų? Nes esu kūrėja. Mano muzikos mūza laikinai išnykusi... Filmai yra kažkas tokio, kas gali sukrėsti, nežmoniškai paveikti, sukelti tokius jausmus, kurie vėliau įkvepia kažko imtis... Man reikia mūzos... Ir ją tikiuosi rasti žūrėdama būtent tokius filmus. Semsiuosi įkvėpimo... Nuotaikos, emocijos... Viso to, ką paskui galima sudėti į dainą... Kodėl vampyrai? Nes jau labai seniai, net nebepamenu nuo kada, jais žaviuosi. Nesvarbu, kad jie turi ir silpnybių. Niekas nėra tobulas... Vampyras atrodo turi idealų kūną, išvaizdą, greitį, jėgą, amžiną gyvenimą... Viską. Atrodo tobulybė. Bet kaip ir kitos būtybės jis gali būti sunaikintas. Aš tai suprantu, bet vistiek žaviuosi... Kaip Godsmack dainoje sakoma, jie pagrobė mano vaizduotę, sužadino ir apžavėjo... Ilgam...

Laikas prabilti apie kokį nors filmą. Kad ir kaip bebūtų keista, pradėjau ne nuo legendinių "Drakula" ar "Nosferatu", bet visai kitokio filmo... Nekalbėsiu čia apie visiems gerai žinomą "Interviu su vampyru", "Van Helsingą" ar naująjį, stereotipus griaunantį "Saulėlydį" - tam ko ieškau - jis per "saldus". Taip, aš juos mačiau... Senokai... Bet neradau to, ko dabar ieškau. (na nebent "Van Helsingas" dar iškristų iš šios trijulės - pakankamai įspūdingas filmas) Tiksliau tada ir neieškojau... Galėčiau pakartoti, peržiūrėti tuos filmus, bet man reikia kažko naujo, nemonotoniško, kitokio. Nematyto, nepatirto, neišgyvento. Reikia naujo adrenalino antplūdžio, kuris iš naujo pažadintų vaizduotę ir prikeltų nuslopusią mūzą manyje. Tam pasirinkau ganėtinai naują filmą - 2008 metais pasirodžiusį "Låt Den Rätte Komma In" (Švedija). Angliškai jis vadinasi "Let the Right One In", na, o lietuviai verčia "Įsileisk mane". Kaip visada, bent minimaliai, bet nukrypsta nuo tikrosios pavadinimo reikšmės... 

Grįžkim prie temos. Taigi, iš tikro visiškai neapsirikau pasirinkdama šį filmą. Tikėjausi eilinio siaubiako baubiako, bet gavau visai ką kita, kas iš tiesų, man netgi labiau patiko nei galėjau išsivaizduoti. Aišku, čia vaizduojamas tradicinis vampyras, su visais tradiciniais privalumais ir trūkumais. Tai kas čia įdomaus? Iki šiol nemačiau filmo, kuriame pagrindinis vampyro vaidmuo būtų skirtas vaikui... Visas veiksmas sukasi aplink bendraklasių užguitą dvylikamentį Oskarą ir naująją jo kaimynę, o vėliau ir draugę Eli. Na aišku, kaip visada, vėliau turi išaškėti kas ji tokia. Bet ne tai svarbiausia. Filmo eigoje subtiliai parodyta trapios meilės, romantikos užuomazga.

Filmo atmosfera tiesiog žudanti, kaip išsireiškė vienas mano draugas... Dėmesys prikaustytas nuo pat pirmos iki paskutinės sekundės. Įdomu tai, kad didžiąją dalį filmo tvyro tyla, arba tik vos vos fone girdima muzika, kuri išlaiko įtampą. Kas geriausia - nepersistengta su dialogais. Palyginus su kitais filmais - jų čia ne per daugiausiai. Ir tie patys - trumpi, aiškųs, neretai palydimi žvilgsnių žaismo ar tylaus kvėpavimo. Tačiau paryškinti visi jutimai. Ypač klausa. Galbūt tokį įspūdį ir sukelia tas fono muzikos nebuvimas - ten kur reikia. Aiškiai girdimi žingsniai, durų cypimas, fono dialogai, radijas, kvėpavimas, kylantis gilus vampyro alkio urzgimas. Pasikartosiu - visa tai kuria nesuvokiamą, kaustančią atmosferą. Filmas nestebina įspūdingais kaskadiniais, pirotechniniais ir kitokiais triukais. Nieko čia nėra "mandro". Visko su saiku: šiek tiek palaipiojimo namo siena, įtūžusio vampyro pasidrąskymas nuraunant visiems galvas ir kitas galūnes - ir šiaip ne viską matome. Nėra tokių žiaurių scenų, tiesiog parodomas galutinis rezultatas... Tačiau visame tame, kaip labiausiai pribloškiančią sceną išskirčiau momentą, kada Eli įeina į Oskaro kambarį, jam neleidus to padaryti (tai viena iš vampyrų silpnybių šiame filme - žmogus turi pasakyti kad vampyras gali įeiti) - Eli persimaino, iš skausmo sustingusiu veidu ir išsprogusiomis akimis ima purtytis tartum ištikta epilepsijos priepuolio. Tik kuo tai įspūdinga? Jos kūne atsiveria nematomos žaizdos ir kraujas ima tarsi sunktis per odą, pasrūva veidu, drabužiais... Akys, ausys, lūpos - viskas tampa tarsi atviromis žaizdomis... Pasakysiu tik tiek - pribloškiantis vaizdas, ir be galo tikroviškas. Ir šiaip, visas filmas pasižymi ganėtinu tikroviškumu. Žiema, sniegas - niekas nepadirbta. Nėra čia kvailų policininkų šaudymų-gaudymų, ar kažkokių juokingų didvyrių vampyrų medžiotojų.. Viskas tiek tikroviška, kad nejučiomis imi tikėti, kad visa tai yra tiesa, viskas vyksta čia pat, tau po nosimi... 

Išvada: tikrai geras, kokybiškas filmas. Įdomu tai, kad jame sunku, atrodo, neįmanoma atrasti trūkumų.  Na, neveltui ir yra laimėjęs net 46 apdovanojimus ir 11 nominacijų. Tikrai rekomenduotinas pažiūrėti. Skirtas intelektualesnei auditorijai, kuri nepasitenkina vien dirbtine tikrove, vaizdo ir garso efektais, kaskadiniais triukais, ir vienoda filmų pabaiga. Galiu pasakyti, kad tai vienas geriausių filmų, kokius tik esu mačiusi. Psichologinis poveikis - garantuotas!

Mano vertinimas: 10/10